NŽTG centro prezidentas Prof. Aloyzas Sakalas
2004-2009 m. kadencijos Europos Parlamento narys

Elektroninis paštas A.Sakalobiuras@lrs.lt

Autobiografija

Aš, Aloyzas Sakalas, gimiau 1931-07-06 Ukmergės apskrities Anykščių rajono (anksčiau – Taujėnų valsčiaus) Jūsiškių kaime valstiečio šeimoje.
Mano motina, Zofija  Pociūnaitė, gimė ir augo valstiečio šeimoje Ukmergės rajono Pamūšės kaime.
Mano tėvas, Petras Sakalas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, netrukus išvažiavo į Kauną ieškoti darbo. Kai man suėjo treji  metai, jis mane, vyresnę seserį Liudviką ir  motiną pasiėmė pas save.

Nuo to laiko Kaune ir gyvenome, ten mes, vaikai, ir  mokėmės. Tėvas eksternu baigė gimnaziją, dirbo AB „Maistas“, vėliau iki savo mirties – Veterinarijos Akademijoje, išskyrus 1950 – 54 metus, kai dirbo AB „Veislininkas“. Motina buvo savamokslė ir šeimininkavo namuose. Sesuo baigė Vilniaus Universiteto filologijos fakultetą ir dirbo redaktore, o vėliau anglų kalbos dėstytoja Veterinarijos Akademijoje. Baigęs Kauno 35-osios pradinės mokyklos penkias klases, pradėjau mokytis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kuri nuo 1944 metų pavadinta Komjaunimo vidurine mokykla. 1949 metais buvau areštuotas, apkaltintas antitarybine agitacija ir mėginimais organizuoti antitarybinę grupę. 1950 metų pradžioje pareikalavau bylą peržiūrėti ir dėl to paskelbiau bado streiką, buvau prievarta maitinamas, nieko nepasiekiau, nes byla buvo jau išsiųsta į Maskvos Ypatingąjį pasitarimą, todėl po trijų mėnesių bado streiką nutraukiau. Maskvos Ypatingojo pasitarimo nuteistas už akių 8 metams priverčiamųjų  darbų. 1950 rudenį  metais vežamas į koloniją gyvuliniame vagone, pabėgau, bet kitą dieną  buvau vėl sugautas ir nuvežtas į ypatingai griežto režimo koloniją Džezkazgane (Kazachija) ir uždarytas jos vidiniame kalėjime, iš kurio su antrankiais buvau vedžiojamas į darbą Kengiro gyvenvietės   statybose. Po dvejų metų GULAG‘o valdžia išsiaiškino, kad aš pagal savo nusikaltimų sunkumą nepriklausau griežto režimo kontingentui, todėl buvau pervežtas į paprasto režimo koloniją Tolimuosiuose Rytuose, kurioje, įvykdžius 151 procentu  darbo užduotis, už vieną darbo dieną užskaitydavo tris. Dirbau žemkasiu, betonuotoju, vėliau elektriku. Brigadininkai sugebėdavo parodyti gerą procentą, todėl užsidirbau net 27 mėnesius ir 1954 metais buvau paleistas. Grįžau į Kauną, kur baigiau savo buvusią mokyklą aukso medaliu. Per tą laiką Iš TSRS Generalinės prokuratūros atėjo atsakymas į mano tėvo skundą, kuriame pasakyta, kad man bausmė sutrumpinama iki 5 metų, todėl esu amnestuojamas. Šis raštas buvo  man naudingas, nes jį pateikęs gavau pasą be specialios atžymos. Kadangi vidurinę baigiau su aukso medaliu, man nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų, o švarus pasas nesukėlė priėmimo  komisijai jokių įtarimų. Todėl 1955 metais  buvau priimtas į Kauno Politechnikos Instituto Elektrotechnikos fakultetą. Institutą  baigiau raudonu diplomu (visi mano egzaminai įvertinti aukščiausiais balais) 1960 metais ir buvau paskirtas į  Vilniaus Elektrografijos Institutą. Kai negavau leidimo dirbti su slaptais dokumentais,  1963 metais perėjau į Vilniaus Universitetą. 1963 – 1972 metais dirbau inžinieriumi ir dėstytoju Fizikos fakultete, 1969 metais apgyniau fizikos-matematikos  mokslų kandidato disertaciją  ir 1972 metais tapau docentu, o 1976 metais,apgynęs fizikos-matematikos mokslų daktaro disertaciją (habilituoto dr. diplomas  nostrifikuotas 1993 metais), 1979 metais tapau Universiteto profesoriumi.
Kad išlaikyčiau savo trijų vaikų šeimą, 1957 – 65 metais dar papildomai dirbau laborantu Kauno Medicinos Institute ir inžinieriumi Vilniaus Klinikinėje ligoninėje. 
Esu 16 išradimų ir daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių autorius. Už  mokslinę veiklą esu apdovanotas: 1981 metais Valstybine premija, 1987 metais Ministų Tarybos premija.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio nariu tapau, jam įsisteigus. Iki rinkimų į 1990 metų Seimą buvau Sąjūdžio Vilniaus Miesto Tarybos pirmininkas. 

Esu Kovo 11-osios Akto signataras.

1990 – 92 metais buvau Seimo ir jo prezidiumo narys, mandatų ir etikos komisijos pirmininkas, 1992-96 metais Seimo vicepirmininkas, 1996 – 2000 metais Seimo narys, 2001 – 04 metais Seimo narys ir Teisės komiteto pirmininkas, nuo 2004 -2009 metais  Europos Parlamento narys.

Už politinę veiklą apdovanotas: 2000 metais – Nepriklausomybės medaliu, 2004 metais – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

1991 – 99 metais buvau LSDP pirmininkas, nuo 1999 – LSDP Garbės pirmininkas.
1996 – 2004 metais Lietuvos „Gelbėkit  vaikus“ (Save the Children Lithuania) pirmininkas, nuo 2004 – šios organizacijos vicepirmininkas, Garbės pirmininkas. Nuo 2000 metų esu Lietuvos tradicinio Aikido federacijos Garbės pirmininkas.

Už tarptautinę veiklą apdovanotas Kinijos Respublikos Taivanyje medaliu.

Vedęs, pirmoji žmona mirusi, antroji žmona Rita – pianistė, dabar pensininkė, sūnus Paulius – fizikos mokslų daktaras, duktė Rūta – filologijos mokslų daktarė, o duktė iš pirmosios santuokos Eglė – medicinos mokslų daktarė.